Kaip seniai kovojame su vėžiu?
Dažniausiai manoma, kad vėžys – tai šiuolaikinio gyvenimo būdo pasekmė. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis 2012 metais užregistruota apie 14 milijonų naujų vėžio atvejų. Manoma, kad per ateinančius du dešimtmečius šis skaičius padidės 70 % (22 milijonai atvejų). Vėžys yra ypač grėsminga liga, nes, pavyzdžiui, JAV vėžiniai susirgimai yra antrasis veiksnys po širdies-kraujagyslių ligų, sukeliantis mirtį. Nustatyta, kad beveik pusė vyrų ir trečdalis moterų per savo gyvenimą susirgs vėžiu. Tačiau nuo kada prasideda vėžio atsiradimo istorija? Ar tikrai tai yra tik vis labiau modernėjančio gyvenimo būdo padarinys?
Navikai gali susiformuoti žmonėms visame pasaulyje ir tai nėra nauja liga. Žodis vėžys kilo iš graikų žodžio karkinos (angl. carcinos), kurį vartojo Hipokratas (460-370 m. pr. Kr.), norėdamas apibūdinti karcinomos (epitelio) naviką. Pirmąsias užuominas apie navikus mokslininkai aptiko tirdami dinozaurų kaulus. Ši žinia dar 2003 metais buvo paskelbta Nature žurnale, kuriame buvo teigiama, kad prieš 70 mln. metų gyvenę ančiasnapiai dinozaurai (lot. Hadrosaurus) sirgo vėžiu. Manoma, kad navikų susidarymą galėjo lemti tai, kad dinozaurai buvo šiltakraujais ir maitinosi spygliuočiais medžiais, kuriuose kaupiasi kancerogenai. Tiesa, daugelis nustatytų kaulų navikų buvo nepiktybiniai ir, manoma, labai lėtai progresuojantys. Šių metų liepą National Geography žurnale paskelbta, kad mokslininkai, tirdami Pietų Afrikoje prieš 1,7 mln. metų gyvenusių žmonių kaulus, nustatė seniausią pasaulyje piktybinį naviką. Tai yra osteosarkoma – kaulų vėžys, susiformavęs mažajame kojos piršte. Ar tai buvo pirmykščio žmogaus mirties priežastis nėra aišku, tačiau tyrėjai beveik tikri, kad tai trukdė vaikščioti ar bėgioti. Taip pat šie atradimai leidžia mokslininkams daryti prielaidą, kad vėžys nėra vien šiuolaikinio gyvenimo būdo pasekmė.
Ankščiausiai aprašyti vėžio atvejai rasti E. Smith papiruse – Egipto vadovėlyje apie chirurgiją ir mediciną. Jo amžius siekia 2500-3000 m. pr. Kr. Šiame dokumente apibūdinti krūties augliai ir teigiama, kad šiai ligai gydymo nėra, tačiau minima, kad vienas navikas buvo pašalintas jį išdeginant karštu metaliniu įrankiu.
Grįžtant prie Hipokrato, tais laikais buvo laikomasi humoralinės vėžio susiformavimo teorijos. Ji teigė, kad kūnas sudarytas iš 4 skysčių: kraujo, gleivių, geltonosios ir juodosios tulžies. Šių skysčių disbalansas lemia auglių susidarymą. Tokia nuomonė vyravo iki pat Viduramžių (1300 metų), nes tuomet buvo draudžiama atlikti žmogaus kūno skrodimą.
Bėgant laikui humoralinę teoriją keitė kitos. Pavyzdžiui, XVII a. buvo manoma, kad žmogaus gyvybę palaiko įvairų skysčių judėjimas, tokių kaip limfa ir kraujas. Todėl to meto mokslininkai manė, kad navikai susiformuoja iš limfos, kurią stumia kraujas. Tačiau, nors ir formuojantis sudėtingesniam suvokimui apie auglių atsiradimą, daugiausiai ką gydytojai galėjo padaryti – chirurginiu būdu pašalinti paviršinius navikus. Taip pat buvo keliamos ir kitos, šiais laikais kiek neįtikėtinos, teorijos: užsilaikiusio pieno (krūties navike), oro poveikio, asmenybės tipo, traumos ir kitos teorijos. Pastebėjus, kad krūties vėžiu susirgo to paties namų ūkio šeimininkės, XVII-XVIII a. buvo manoma, jog navikų susidarymą lemia įvairūs parazitai, per kuriuos užsikrečiama ir susergama vėžiu. Todėl pirmoji Prancūzijos ligoninė, gydanti tik vėžiu sergančius pacientus, buvo priversta persikelti į užmiestį. Nors žmogaus vėžys nėra užkrečiamas, tačiau žinomą, kad kai kurie virusai ir bakterijos gali padidinti tikimybę susirgti vėžiu. Pavyzdžiui, žmogaus papilomos virusas siejamas su gimdos kaklelio vėžio susiformavimu.
Prasidėjus XIX a. operacinėse imta dezinfekuoti ir sterilizuoti, o svarbiausia – pradėta taikyti anestezija. Tai leido amerikiečių gydytojui V. Halsted, kiek tik įmanoma giliau šalinant naviko audinius, suprasti, kad vėžio atsinaujinimą gali lemti po chirurginio išplovimo likusios jo dalys. Minėto gydytojo mokinys H. Young domėjosi prostatos vėžiu. Sekdamas savo mokytojo pėdomis jis atliko radikalias operacijas ir nustatė, kad prostatos liaukos pašalinimas gali išgydyti vyrus nuo prostatos vėžio. Svarbu paminėti, kad būtent šiame šimtmetyje, vokiečių mokslininko Johano Miulerio dėka, galutinai paneigta humoralinė teorija. Jis suprato, kad navikai sudaryti iš ląstelių, kurių plitimas siejamas su šių ląstelių judėjimu. Tačiau jis klydo manydamas, kad augliai vystosi ne iš sveikų ląstelių. Miuleris aprašė blastemos teoriją, teigiančią, jog vėžys vystosi iš nediferencijuotų pluripotentinių (daugiagalių) ląstelių, esančių tarp normalių (diferencijuotų) audinių. Netrukus, jo mokinys Rudolfas Virchovas ją paneigė, įrodydamas, kad vėžys vystosi iš normalių ląstelių.
Pirmoje XX a. pusėje vėžys vis dažniau pradėtas gydyti neinvaziniais metodais. 1896 metais vokiečių fizikas V. Roentigen atrado rentgeno spindulius, kurie panaudoti tiek neišplitusių, tiek išplitusių auglių gydymui. Pasitelkiant mikroskopiją, buvo suprasta, kad rentgeno spinduliai žudo visas žmogaus ląsteles, tačiau naviką veikia stipriau, nes jo ląstelės dalijasi daug greičiau. Bėgant metams mokslininkai atrado vis daugiau aplinkos veiksnių ir toksinų, kurie siejami su vėžiu. Pirmasis pasaulinis karas prisidėjo prie nuodingo cheminio junginio atradimo anilino, kuris buvo naudojamas sprogmenims gaminti. Kaip kancerogenai nustatyti akmens anglies derva ir pluoštinis mineralas asbestas. Taip pat buvo įrodyta, kad ilgai užsitęsusi hepatito B ar C virusų sukelta infekcija gali paskatinti kepenų vėžio susidarymą. Vienas iš herpes virusų – Ebštein-Bar virusas siejamas su nosiaryklės vėžiu ar limfoma (vėžys susiformavęs limfinėje sistemoje). Žmonės užsikrėtę ŽIV virusu turi didesnę tikimybę sirgti limfoma. Taip pat ištirta, kad žmogaus papilomos virusas (ŽPV) gali sukelti gimdos kaklelio vėžį. Šiais laikais yra sukurtos vakcinos, kurios gali padėti apsisaugoti nuo ŽVP infekcijos.
Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose vienas dažniausių veiksnių, sukeliančių vėžį, buvo tabako dūmai. Dėl itin veiksmingo tabako reklamos poveikio, XX a. didžioji dauguma amerikiečių rūkė. Netgi buvo kuriamos reklamos, kuriose vaizduojamos cigaretės su ženklu „mediciniškai patvirtintos“ (angl. medical approval).
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaip cheminis ginklas, buvo panaudotos vadinamos „garstyčių dujos“ – ipritas – bespalvis, bekvapis skystis. Netrukus pastebėta, kad jis sukelia ne tik apakimą, bet ir stabdo kraujo ląstelių bei kaulų čiulpų gamybą. Todėl buvo pasiūlyta, kad naudojant panašius cheminius junginius, galima gydyti limfomą. Taip buvo padėtas pamatas pirmiesiems chemoterapiniams vaistams, kurie slopina greitai besidalijančias vėžinės ląsteles. Vienas žinomiausių vaistų, naudojamų chemoterapijoje, buvo aminopterinas – folio rūgšties antagonistas. Iki tol buvo žinoma, kad folio rūgštis skatina greičiau dalintis ir daugintis leukocitus. Tačiau Bostono vaikų ligoninės gydytojas S. Farber, tirdamas leukemija sergančius vaikus, pastebėjo, kad aminopterinas, kuris blokuodamas folio rūgšties poveikį, slopina baltųjų kraujo ląstelių dauginimąsi. Šis vaistas dar iki šiol naudojamas chemoterapijoje. Tačiau gydant minėtu būdu, efektyviai žudomos ne tik vėžinės, bet ir sveikos, greitai besidalijančios ląsteles. Tai sukelia daug ir sunkių šalutinių poveikių.
Įpusėjus XX a., perversmą genetikos, o kartu ir supratimo apie vėžio atsiradimą, srityje sukėlė 1953 metais Watson ir Crick sukurtas dvigrandės DNR spiralės struktūros modelis. Greitai suprasti genų veiklos principai ir jų mutacijų reikšmė. Patvirtinta, kad vėžį sukelia kancerogenai, radiacija, virusai, o taip pat jis gali būti paveldėtas. Daugelis kancerogenų pažeidžia ląstelių DNR, sukeldami nenormalų ląstelių augimą. 7-ame dešimtmetyje mokslininkai atrado dvi svarbias genų šeimas: onkogenus ir naviką slopinančius genus (angl. tumor suppressor genes). Pirmajai grupei priklauso genai, kurie normaliose ląstelėse sukelia spartų ir nekontroliuojamą jų augimą. Tai gali nulemti piktybinių navikų susiformavimą. Onkogenai susidaro iš protoonkogenų – normaliai funkcionuojančių genų, kurie koduoja baltymus, dalyvaujančius ląstelės ciklo reguliacijoje, ląstelių dalijimesi, augime. Įvykus mutacijoms protoonkogenuose, šie virsta onkogenais ir taip nulemiamas pakitęs ląstelių dalijimasis. Naviką slopinantys genai – tai normalūs genai, kurie kontroliuoja ląstelių dalijimąsi, yra svarbūs DNR pažaidų sistemos reguliacijoje ir jų mirties procesuose. Kai šių genų veikla sutrinka, ląstelės ima nekontroliuojamai dalytis. Šių genų nustatymas leidžia juos naudoti kaip genų žymenis, tiriant tikimybę susirgti vėžiu. Taip pat žinios, kokie genai ir jų koduojami baltymai lemia susirgimą, padeda pritaikant vėžio taikinių terapiją. Pradėta kurti vis daugiau taikininės terapijos vaistų, pavyzdžiui, imatinibas ar trastuzumabas, kurie nukreipti prieš augimo veiksnius. Kiti vaistai slopina angiogenezę (kraujagyslių formavimasis aplink piktybinį naviką) aktyvinančius veiksnius, pavyzdžiui, bevacizumabas.
Artėjant paskutiniam XX a. dešimtmečiui vėžys pradėtas gydyti veikiant imuninės sistemos ląsteles. Pirmi imunoterpiniai vaistai – monokloniniai antikūnai ritiximbas ir trastuzumabas buvo skirti gydyti krūties navikus ir limfomą. Minėti vaistai blokuoja vėžinių ląstelių ir limfocitų tarpusavio sąveiką. Tai užtikrina, kad sergančiojo imuninė sistema nebebus blokuojama ir pati kovos prieš vėžines ląsteles.
Nors „vaistas nuo vėžio“ iki šių dienų vis dar nėra išrastas, tačiau atliekama daugybė tyrimų, ieškančių cheminių junginių nukreiptų prieš konkrečius molekulinius taikinius. Kartu aiškinamasi kokie genai, kuriose stadijose inicijuoja vėžio susiformavimą ir tolesnį jo plitimą. Manoma, kad ateityje moksliniai vėžio tyrimai vis labiau nagrinės RNR raiškos profilius, plėtos proteomiką (mokslas apie baltymus), bandydami nustatyti kokių RNR molekulių ar baltymų daugiausiai yra vėžinėse ląstelėse. Taigi, po truputį bandoma atsisakyti gydymo, kuomet žudomos visos greitai besidalijančios ląstelės (pavyzdžiui, chemoterapija), o vis dažniau bandoma paskirti tokius vaistus, kurie yra nukreipti prieš konkrečius baltymus. 2014 metais paskelbta, kad Didžiojoje Britanijoje mirtingumas nuo plaučių, krūties, žarnyno ir prostatos vėžių per 20 metų sumažėjo beveik trečdaliu. Todėl galima teigti, kad dėl mokslinių tyrimų ir atradimų vėžys tampa nebe mirtina diagnoze, o pagydoma liga. Tačiau sustabdyti susirgimo vėžiu istoriją, vargu, ar pavyks. Prognozuojama, jog ji tęsis ir toliau, tik sukeldama vis mažesnes pasekmes.
Šaltiniai:
- http://www.who.int/mediacentre/factsheets/fs297/en/
- http://www.nature.com/news/2003/031021/full/news031020-2.html
- http://news.nationalgeographic.com/2016/07/oldest-human-cancer-disease-origins-tumor-fossil-science/
- http://posterng.netkey.at/esr/viewing/index.php?module=viewing_poster&task=viewsection&pi=120832&ti=396024&searchkey=
- http://www.nature.com/news/2003/030421/full/news030421-5.html
- http://edition.cnn.com/2016/07/28/health/oldest-human-cancer-found/
- http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3997531/
- http://www.medicaldaily.com/ancient-tumors-todays-breakthroughs-brief-history-cancer-339818
- http://raconteur.net/healthcare/history-of-cancer-treatment
- http://www.news-medical.net/health/Cancer-History.aspx
- http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2927383/pdf/nihms226784.pdf
- http://www.cancer.org/acs/groups/cid/documents/webcontent/002048-pdf.pdf
- https://en.wikipedia.org/wiki/History_of_cancer
- http://www.nvi.lt/wp-content/uploads/2016/01/Taikiniuterap.pdf
Straipsnio autorė: Aistė PETROVAITĖ
Straipsnį redagavo: Klaudija DAUGĖLAITĖ
