Ateities perspektyvos vėžio gydymo terapijoje: ar tradiciniai gydymo būdai gali būti pakeisti naujais inovatyviais metodais?

Siekiant veiksmingo gydymo, įvairūs metodai ir metodikos derinami tarpusavyje, ieškoma naujų būdų ir cheminių junginių, kurie veiksmingai veiktų navikines ląsteles ir kuo mažiau kenktų sveikoms. Tačiau, nepaisant mokslininkų ir medikų pastangų, kova su navikinėmis ligomis išlieka didelė problema, o mirčių skaičius nuo navikinių ligų tebėra antroje vietoje po širdies ir kraujagyslių ligų. Viena pagrindinių šiandieninio onkologijos mokslo problemų yra ta, kad chemoterapiniai vaistai, spinduliai, naudojami navikams švitinti, nėra selektyvūs naviko atžvilgiu. Jie neigiamai veikia visą žmogaus organizmą, ir pažeidžiami aplinkiniai sveiki audiniai. Vienas iš radikaliausių metodų yra chirurginis, tačiau, norint užtikrinti sėkmingą operaciją, tenka šalinti ir prie naviko esančius sveikus audinius. Todėl mokslininkų onkologų ir kitų sričių specialistų tyrinėjimų objektas išlieka tas pats – naujų veiksmingų priešvėžinių vaistų bei metodų paieška (Rotomskis R. ir kt., 2006). Šiame straipsnyje apžvelgsiu dvi vėžio terapijoje taikomų tyrimų sritis: monokloninių antikūnų, prijungtų prie polimerinių nanodalelių, ir tikslinių agentų panaudojimą nėštumo laikotarpiu.

Viena iš perspektyvių sričių, kurią mokslininkai (Goodall S. ir kt., 2015) tiria, yra monokloniniai antikūnai, prijungti prie polimerinių nanodalelių. Monokloniniai antikūnai – vieno molekulinio tipo imunoglobulinai (baltymai). Jie yra laboratorijoje pagaminti antikūnai, kurie gali prisijungti prie vėžinių ląstelių bet kurioje kūno vietoje. Šie monokloniniai antikūnai panaudojami vėžio gydyme (padeda imuninei sistemai sunaikinti vėžines ląsteles) ir nustatyme. Yra gerai žinoma, kad monokloniniai antikūnai (mAbs) ir jų fragmentai panaudojami vėžio gydymo terapijoje, pasižymi specifiškumu tam pačiam epitopui – antigeno molekulės daliai, kuri jungiasi su antikūnu, – jautrumu ir afiniškumu. Galimos įvairios tikslinės vaistų pernešos strategijos prijungiant nanodaleles ir pasitelkiant į pagalbą organinės ir polimerų chemijos mokslo pasiekimus. Antikūno prijungimo prie nanodalelių modeliavimas apima žinomos charakeristikos amfipatiškų polimerinių dalelių žymėjimą ir metodų parinkimą. Tokiu būdu pasiekiamas maksimalus naujų vaistų pernešimas. Nustatyta, kad į nanodalelių ertmę galima inkapsuliuoti didelę dozę citotoksinio vaisto, taip sumažinant sisteminę ekspoziciją ir šalutinį poveikį. Nanodalelių, prijungtų prie antikūnų, mechanizmas leidžia specifiškai pernešti vaistus į naviko epicentrą ląstelėje endocitozės būdu. Tai suteikia perspektyvą tiksliniam ir specifiškam terapiniam vėžio gydymui. Terapinės paskirties antikūnai turi keletą veikimo mechanizmų, pavyzdžiui, antikūnas gali veikti taip, kad blokuotų receptorių nuo susirišimo su jo ligandu, tokiu būdu užkertant kelią transmembraniniam signalui. Antikūnai gali aktyvuoti mirties receptorius taip sukeldami apoptozės indukciją. Nanodalelės gali būti tikslingai prijungtos panaudojant įvairius antikūnų variantus, peptidus, transferiną ar folio rūgštį (žr. 2 paveikslėlį). Vienas iš antikūnų fragmentų (antikūno molekulės dalis) yra Fab domenas. Tai monovalentinis (afiniškas vienam epitopui) fragmentas. Antikūno fragmentas Fc gali aktyvuoti daugybę imunologinių veiksnių, kurie naikina navikines ląsteles, aktyvuoja jų fogocitozę, komplemento sistemą (Scott A. M. ir kt., 2012). Viengrandžiai antikūno fragmentai (scFv) yra tokie, kurių antikūno sunkiosios ir lengvosios grandinės kintamos sritys yra išreikštos kaip viengubas rekombinantinis polipeptidas. Bispecifiniai IgG gali surišti du skirtingo specifiškumo antigenus. Ši savybė leidžia šiuos antikūnus panaudoti auglių lokalizacijos nustatymui bei vėžinių ląstelių sunaikinimui.

Nėščiai moteriai vėžio diagnozė yra unikalus iššūkis jai pačiai, jos šeimai ir jos gydytojui. Vėžio gydymas reikalauja įvairių sričių specialistų (pvz.: onkologų, hematologų, chirurgų, akušerių, neonatologų, pediatrų) komandos bendradarbiavimo. Šiuo atveju abortas – ne išeitis atsižvelgiant į moralinę, socialinę ir, kai kuriais atvejais, religinę situaciją. Per pastarąjį dešimtmetį pasiekta didelė pažanga vėžio gydyme nėštumo metu, tačiau dar trūksta duomenų apie tikslinių agentų saugų panaudojimą. Dabartiniu metu tiksliniai agentai taikomi klinikiniuose įvairių tipų vėžio tyrimuose, o saugaus preparatų panaudojimo tyrinėjimai nėščioms pacientėms tampa vis svarbesni. Remiantis turimais duomenimis, mokslininkai (Lambertini M. ir kt., 2015) pateikė schemą (žr. 3 paveikslėlį), kurioje aprašomi tiksliniai agentai ir rekomendacijos, atsižvelgiant į jų toksiškumą nėštumo laikotarpiu, ir pagrindiniai skirtumai tarp chemoterapijos ir  skirtingų klasių tikslinių agentų [5].

Kova su navikinėmis ligomis yra nepaprastai svarbi šiuolaikiniame skubančiame ir neturinčiame laiko sirgti pasaulyje. Susiduriama su opiomis problemomis, kad navikinius susirgimus gydyti sunku, nes ne visada pavyksta diagnozuoti navikinių ląstelių augimą ankstyvojoje vėžio vystymosi stadijoje, ir visada yra tikimybė, kad vėžys gali atsinaujinti. Dėl šių priežasčių daugelis specialistų stengiasi sumažinti vėžinių susirgimų skaičių, surasti inovatyvius gydymo būdus ir atrasti agentus, kurie padarytų kuo mažiau žalos sveikoms (gerybinėms) organizmo ląstelėms, taikliai veiktų piktybines ląsteles, paverčiant jas gerybinėmis. Monokloniniai antikūnai, veikiantys tik vėžines ląsteles, taikomi vėžio terapijoje dėl sukeliamo mažesnio kiekio nepageidaujamų reiškinių, palyginus su chemoterapija ar radioterapija. Tinkamos gydymo terapijos parinkimas yra ypatingai svarbus sergančiai vėžiu nėščiai moteriai, kad gydymo metu nebūtų pakenkta nėščiosios vaisiaus vystymuisi, tolimesnei jo raidai. Ar atradus šiuos perspektyvius gydymo būdus vėžio gydymas ir kova su juo pasikeis, bus paprastesnė, ne tokia skausminga? Netolimoje ateityje, toliau tiriant, vykdant eksperimentus, pamatysime, ar žmonija galės lengviau atsisveikinti su šia liga „žudike“.

Šaltiniai:

1.      Deonarain M. P., Kousparou C. A., Epenetos A. A. 2009. Antibodies targeting cancer stem cells. A new paradigm in immunotherapy? Landes Bioscience. Vol. 1, P. 12 – 25.

2.      Goodall S., Jones M. L., Mahler S. 2015. Monoclonal Antibody – Targeted Polymeric Nanoparticles for Cancer Therapy – Future Prospects. Journal of Chemical Technology and Biotechnology. Vol. 90, No. 7, P. 1169 – 1176.

3.      Yeaa K., Zhangb H., Xie J. 2015. Agonist antibody that induces human malignant cells to kill one another. P. 158 – 165.

4.      Lambertini M., Peccatori F. A., Azim H A. Jr. 2015. Targeted agents for cancer treatment during pregnancy. P. 1 – 9.

5.      Rotomskis R., Streckytė G., Karabanovas V. 2006. Nanoparticles in diagnostics and therapy: towards nanomedicine. Medicina (Kaunas). Vol. 42, No. 7, P. 542 – 558.

6.      Scott A. M., Wolchok J. D., Old L. J. 2012. Antibody therapy of cancer. Nature reviews. Vol. 12, P. 278-287.

7.      Tao L., Park J. Y., Lambert J. D. 2014. Differential prooxidative effects of the green tea polyphenol, (–)-epigallocatechin-3-gallate, in normal and oral cancer cells are related to differences in sirtuin 3 signaling. Mol. Nutr. Food Res. P. 1 – 9.

8.      Cancer Cells. [žiūrėta 2016-07-10]. Prieiga per internetą: https://visualsonline.cancer.gov/details.cfm?imageid=2306

Straipsnio autorė: Giedrė KARZAITĖ

Redagavo: Ramunė BRUŽAITĖ