Pasteras: nuo dailės iki mikrobiologijos (II DALIS)

I Dalį skaitykite čia.

Kas Pasterą galiausiai atvedė prie mikroorganizmų? Ta pati vyno rūgštis. Kartą pagaminęs dešiniosios vyno rūgšties druskos tirpalą, pastebėjo, kad laikomas šiltoje vietoje jis susidrumsčia, o pažiūrėjęs pro mikroskopą, Pasteras pamatė gausybę mikroorganizmų. Įdomiausia, kad mikroorganizmai negalėjo įsisavinti kairiosios vyno rūgšties. Pasteras ilgai dvejojo, ar verta jam atsitraukti nuo grynosios chemijos ir didžiausią dėmesį skirti rūgimui. Juolab, kad šioje srityje dirbo jau gana daug mokslininkų. Tačiau netikėtai jis buvo paskirtas dirbti į Lilio miestą. O ten visa pramonė rėmėsi rūgimo procesu…

Šiame mieste Pasteras pagaliau turėjo savo laboratoriją. Tiesa, ji buvo nedidelė, teturėjo tik vieną mikroskopą, anglimi kūrenamą džiovinimo krosnelę ir kitus pačius paprasčiausius reikmenis. Tikriausiai pirmą kartą mokslo istorijoje studentams buvo leidžiama ateiti į laboratoriją ir atlikti įvairiausius bandymus, taip įsisavinant paskaitose gautą informaciją. Negana to, remiamas vietos verslininkų, Pasteras organizuodavo studentų ekskursijas į kitų miestų gamyklas, o kartą net vyko į Belgijos metalurgijos cechus!

Mikroorganizmai tuo metu jau buvo žinomi, tačiau nebuvo jokio aiškaus jų apibrėžimo. Daugelis mokslininkų manė, kad tai apskritai nėra gyvi organizmai, o veikiau negyvosios gamtos dalis ar tiesiog molekulės. Be to, ne visi mikroorganizmai buvo vienodai gerai žinomi. Pavyzdžiui, su mielėmis, kurios naudojamos alkoholio gamyboje, pramonininkai jau buvo gerai susipažinę. Tačiau kartais vietoj alkoholinio rūgimo įvykdavo pienarūgštis rūgimas, atnešdavęs didžiulių nuostolių. O būtent šitos problemos niekas ir negalėjo išspręsti. Pasteras pirmasis Pastebėjo, kad pienarūgštį rūgimą taip pat sukelia mikrorganizmai, tik dar mažesni už mieles.

Kas yra ko pasekmė: ar rūgstant atsiranda mikroorganizmai, ar mikroorganizmai sukelia rūgimą? Tuo metu pirmoji hipotezė vyravo ir su ja nesutikti reiškė užsitraukti visų žymiausiųjų mokslininkų panieką. Savaiminio gyvybės atsiradimo teorija tiesiog klestėjo. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad pelės atsiranda iš nešvarių drabužių; o jeigu bet kurį žmogaus skystį labai ilgai pūdysime, iš jo gali išaugti tikras, gyvas žmogus! Pasteras paaukojo keletą metų biologinei rūgimo teorijai kurti, tačiau oponentų balsai nenutilo visą jo gyvenimą.

Pastero populiarumui pagelbėjo jo išrastas paprastas vyno apsaugojimo būdas – trumpas pakaitinimas iki 70 laipsnių Celsijaus. Ne visi pramonininkai juo lengvai pasitikėjo. Galiausiai buvo atliktas toks įdomus eksperimentas. Iš Prancūzijos į Afrikos rytinę pakrantę buvo išsiųstos dvi didelės vyno siuntos. Viena pasterizuota, kita – ne. Aišku, pasterizuotas vynas išliko nesugedęs ir po šio eksperimento pasterizacija pradėjo gan sparčiai plisti.

Pasteras jau brandino idėjas apie juodligės sukėlėjų atradimą, tačiau prieš tai turėjo išspręsti kitą problemą. Prancūzijoje šilkverpius pradėjo pulti nežinoma liga, dėl ko verslas patyrė milžiniškus nuostolius. Pasteras buvo primygtinai prašomas vykti į ūkius spręsti šios problemos. Ir jis sutiko. Nepaisant to, kad niekada net nebuvo matęs šilkverpių. Galiausiai ir ši problema buvo išspręsta. Pasteras rado ligos sukėlėją ir pasiūlė rekomendacijas šilkverpių augintojams. Pastero populiarumas vis didėjo, bet pastarieji metai jam buvo labai sunkūs. Per trumpą laiką mirė Pastero tėvas ir trys jo dukterys.

Prancūzijos – Prūsijos karo metu daugybė sužeistųjų gulėjo ligoninėse. Blogiausia buvo tai, kad operacinėse žmonės mirdavo net nuo labai lengvų sužeidimų. Chirurgai suprato, kad situacija yra nevaldoma, o operacijų sėkmė yra tiesiog sėkmės reikalas. Pasteras nebuvo pirmasis, kuris siūlė ligoninėse laikytis griežtų švaros taisyklių. Anglų chirurgas Džozefas Listeris pabandė tvarsčius mirkyti karbolio rūgšties tirpale. Rezultatai buvo neįtikėtinai geri: iš 40 žmonių, kuriems buvo amputuotos galūnės, net 34 pasveiko. Paradoksalu, tačiau Listeris buvo išjuoktas senesnių kolegų ir atleistas iš darbo…

Galiausiai Pasteras buvo priimtas į Prancūzijos mokslo akademiją. Gydytojai į Pasterą žiūrėjo su neslepiamu skepticizmu, kadangi jis nebuvo baigęs medicinos mokslų. Daugelis apskritai nesuprato, kuo chemikas gali būti naudingas medicinai. Dar didesnio pasipriešinimo Pasteras sulaukė, kai pradėjo aktyviai kalbėti apie infekcines ligas sukeliančius mikrobus. Tą priešiškumą iš dalies galima pateisinti. Iki šio laikmečio niekas niekada mikroorganizmams neskyrė ypatingo dėmesio. Ir staiga atsiranda žmogus, kuris kone kiekvieną reiškinį priskiria mikrobams: rūgimą, puvimą, šilkverpių ligas, juodligę…

Kaip Pasterui sekėsi toliau, laukite paskutinės III Dalies „Pasteras: nuo dailės iki mikrobiologijos„.

Straipsnio autorius: Povilas Matulionis