Pasteras: nuo dailės iki mikrobiologijos (III DALIS)

Biografijos pradžia I dalyje ir II dalyje.

Dar didesnio pasipriešinimo Pasteras sulaukė, kai pradėjo aktyviai kalbėti apie infekcines ligas sukeliančius mikrobus. Tą priešiškumą iš dalies galima pateisinti. Iki šio laikmečio niekas niekada mikroorganizmams neskyrė ypatingo dėmesio. Ir staiga atsiranda žmogus, kuris kone kiekvieną reiškinį priskiria mikrobams: rūgimą, puvimą, šilkverpių ligas, juodligę… Daugeliui mokslininkų tai atrodė įtartina. Atsirado neigiančių Pasterą, kurie pasitelkdavo savo atliktus tyrimus. Bėda ta, kad tuo metu eksperimento sąvoka tik formavosi ir dažnas tyrėjas bandymus atlikdavo nesilaikydamas elementarios logikos ir drausmės.

anthrax241

Toliau atėjo juodligės eilė. Ūkininkams juodligė prilygo košmarui. Niekas nežinojo nei iš kur ji ateina, nei kodėl staiga pranyksta. Šia liga užsikrėsdavo ir žmonės. Pirmasis juodligę tirti pradėjo kitas garsus biologas Robertas Kochas. Pastero pirmasis nupelnas buvo tas, kad jis sugebėjo kultivuoti juodligės bakterijas laboratorijoje. Šiuo laikotarpiu Pasteras turėjo aršų konkurentą Koleną, kuris visai nepagrįstai kritikuodavo Pasterą. O šis labai skaudžiai išgyvendavo kritiką ir net jeigu ji buvo visai neverta dėmesio, Pasteras puldavo atlikti bandymus, kurie tik dar kartą pagrįstų jo turimus duomenis.

Buvo toks įdomus atsitikimas su Kolenu. Pasteras teigė, kad vištos juodlige neserga. Kolenas, aišku, teigė priešingai. Tuomet Pasteras pareikalavo į Prancūzijos medicinos akademiją atvežti vištą, sergančią juodlige. Deja, Kolenui taip ir nepavyko nugalabyti vištos juodligės užkratu. O esmė buvo gana paprasta: paukščių kūno temperatūra yra keliais laipsniais didesnė už žinduolių, dėl to paukščiai atsparūs juodligei. Kaip Pasteras tai sužinojo? Jis paėmė vištą ir įmerkė į dubenį su šaltu vandeniu. Kai paukščio temperatūra nukrito keletu laipsnių, tuomet buvo suleistas juodligės užkratas, nuo kurio višta susirgo ir nugaišo.

stacks.explainer.cholera

Kitas Pastero objektas – paukščių cholera. Laboratorija tapo panaši į zoologijos sodą. Joje buvo narvai su vištomis ir triušiais. Taip pat jūrų kiaulytėmis, kurios buvo neimlios cholerai. Pasteras ir vėl išmoko kultivuoti ligos sukėlėją. Ir čia buvo padarytas ko gero pats svarbiausias Pastero atradimas. Pasteras apsidžiaugė, kad jam pavyksta kultivuoti mikroorganizmus, kurie išlaiko patogeniškumą. Gerai nusiteikęs, jis išvyko į gimtąjį miestelį. Grįžo po trijų savaičių. Paėmė vata užkimštą kolbą su choleros sukėlėjais ir suleido užkratą kelioms vištoms. Kitą rytą visi nustebo, kai vištos sau laimingai kudakavo. Pasteras nesuprato, kas vyksta. Galiausiai buvo išsiaiškinta, kad pro vatą į kolbą patenka deguonis, kuris susilpnina choleros sukėlėjus. Tokie mikroorganizmai neužkrečia paukščių ir jie toliau gyvena be jokių ligos požymių.

Prireikė dar daug bandymų ir apmąstymų, kol Pasteras suprato, jog suleidus paukščiams susilpnintus choleros sukėlėjus, jie tampa atsparūs net didelėms šių mikrobų dozėms. Štai taip prasidėjo vakcinų istorija. Pasteras sukūrė jau minėtos juodligės vakciną, kuri išbandyta viename ūkyje, su dviem kontrolinėm karvių grupėm. Vienos grupės gyvuliams iš pradžių buvo suleisti labai susilpninti juodligės sukėlėjai, o po to vis gyvybingesni. Ir taip keliolika kartų. Kitos grupės gyvuliams iškart buvo suleisti nesusilpninti ligos sukėlėjai. Visi antros grupės gyvuliai nugaišo, o pirmosios – liko sveiki. Bandymas pavyko idealiai, nepaisant, kad iki tol, praktiškai niekas Pastero vakcinomis netikėjo.

sna2409b-_1514581a

Kitas Pastero tyrimų objektas – pasiutligė. Šią ligą sukelia virusas, o kaip žinia, virusai pro šviesinį mikroskopą nematomi. Tai Pasterui sukėlė daug keblumų tiriant šią ligą. Pasteras, aišku, nepamatė taip ieškomo mikrobo. Tačiau nenustojo galvoti apie vakciną. Stebint pasiutlige užsikrėtusius šunis, buvo prieita išvados, kad sukėlėjas paveikia elgseną, todėl nuspręsta, kad jis tarpsta smegenyse. Tai pasitvirtino. Nors Pasteras ir nepamatė sukėlėjo, jis išmoko jį kultivuoti gyvuose gyvūnuose, o tiksliau – šuns smegenyse. Tikslas buvo paprastas – kaip nors susilpninti pasiutligės sukėlėją. Išbandyti įvairiausi būdai, tačiau sukėlėjas vis išlikdavo toks pats aktyvus. Sprendimas galiausiai buvo rastas: reikia šuns smegenų gabalėlį gerai išdžiovinti. Buvo atlikta daug bandymų ir sukurta vakcina bent jau šunims veikė puikiai.

Pasteras buvo laimingas dėl gautų rezultatų. Vis dėlto, jį baugino vienas klausimas. Juk kažkada prireiks šią vakciną išbandyti su žmonėmis… Pasteras planavo susileisti pasiutligės vakciną sau, o vėliau – neabejotinai mirtiną pasiutligės sukėlėjų dozę. Tačiau netikėtai Pasterui buvo atvežtas pasiutlige užsikrėtęs berniukas. Pasteras išdrįso… Berniukui buvo leidžiama keliolika už vieną vis stipresnių sukėlėjo dozių. Matyt, pats svarbiausias išbandymas Pastero gyvenime baigėsi sėkmingai – berniukas pasveiko. Į Pastero laboratoriją plūdo šimtai žmonių, kurie buvo apkandžioti pasiutlige užsikrėtusių šunų. Vieną kartą mama atvežė mergaitę. Nuo įkandimo buvo praėję net 37 dienos. Ir šįkart nepavyko… Tai buvo džiaugsmo valanda visiems Pastero priešininkams. Jis tiesiai šviesiai vadintas žudiku. Pasteras su baime laukė šaukimo į teismą… Laimei, jo nebuvo. Paprasti žmonės ir toliau plūdo į Pastero laboratoriją. Viena mergaitė mirė, bet 350 atvejų buvo sėkmingi. Mokslų akademija nusprendė įsteigti vakcinacijos įstaigą. Ji pavadinta Pastero institutu. Taip pagaliau gimė mikrobiologijos mokslas. Įvairiose šalyse buvo sparčiai įrengiamos mikrobiologijos laboratorijos. Gydytojai irgi suprato, kad nėra kitos išeities, kaip pradėti rengti specialistus, galinčius spręsti su mikrobais susijusias problemas.

Albert_Edelfelt_Louis_Pasteur

Deja, Pastero sveikata staigiai blogėjo. Galiausiai jis jau nebegalėjo pats atlikti eksperimentų, tik nuolat lankydavosi savo vardo institute ir stebėdavo kolegų darbą. Pasterui buvo labai sunku susitaikyti su tuo, kad naujų atradimų jis jau nebespėsiąs padaryti… Tačiau Pasterą pradžiugino rengiamas itin iškilmingas jo septyniasdešimtmečio jubiliejus. Į šią šventę vyko mokslininkai iš viso pasaulio. Šlubčiojantį Pasterą į salę atvedė pats Prancūzijos prezidentas. Pasteras klausė gausybės sveikinimų ir galiausiai pradėjo savo kalbą. Nesulaikęs ašarų, paprašė, kad ją užbaigtų jo sūnus… Jis buvo labai laimingas, kad gali matyti savo veiklos duodamus vaisius. Tai buvo Pastero gyvenimo tikslas. Pasteras mirė 1895 metais. Šalia buvo jo ištikimiausia draugė žmona Marija, visą laiką aktyviai padėjusi Pasterui laboratorijoje.

Daug pastangų pareikalavo mikrobiologijos mokslo gimimas. Tačiau per šimtą metų tai tapo viena svarbiausių biomedicinos mokslų šakų. Ir ko gero viena įvairiausių, tiriančių tiek ligų sukėlėjus, tiek mikroorganizmus, gelbstinčius žmonių gyvybes.

pasteu32

Straipsnio autorius: Povilas Matulionis

Pasidalinkite šiuo straipsniu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *